Labai neseniai rašiau straipsnį apie tai, kokie stebuklai vyksta Lietuvos (beje – ne tik Lietuvos) mokymų/seminarų padangėse. Minėjau, kad pilna įvairiausio plauko „lektorių, koučerių, guru, dėstytojų“ ir kitaip save pristatančių „specialistų“, kurie iš tikrųjų patys nelabai ką ir moka, išskyrus „mokyti“. Šis straipsnis yra savotiškas minėtojo straipsnio tęsinys, orientuotas į tai, kaip efektyviai mokytis.
Įsivaizduokite, kad turite savo nuosavą lėktuvą. Nežinote, kam jis skirtas, kad jis gali skraidyti, bet turite tokį daiktą. Na, kadangi jis turi ratus – važinėjatės juo, rodotės visiems… Bet lėktuvo sparnai trukdo judėti gatvėmis, kliudo stulpus, tad sparnus tiesiog nupjaunate.
Ir staiga, į Jūsų gyvenvietę atvykstu aš – žmogus, kuris žino, kam skirtas lėktuvas. Pamatau tą Jūsų lėktuvą su nupjautais sparnais, pastatytą prie parduotuvės, ir širdis krauju apsipila. Ką Jūs su juo padarėte?!
Sadhguru
Su mokymais daugumoje atvejų yra taip pat. Matai, kad tematika lyg ir gera, aktualu būtų išgirsti kažką naudingo, tačiau… Akivaizdu, kad tuos mokymus vedantieji yra kaip aukščiau paminėto lėktuvo vairuotojai. Būtent – vairuotojai, o ne pilotai…
Kas dėl visko kaltas?
Šis klausimas kirba dažno žmogaus, susidūrusio su tokiais „mokymais“, galvoje. Akivaizdžiai matomus kaltininkus galima įžvelgti netgi kelis:
- Europos Sąjungos pinigai. Ooooo, taip… Čia kaip koks magiškas pinigėlių maišelis, į kurį įkišus ranką – „kiek ištrauksi, tiek Tavo“. Dėka įvairiausių finansuojamų mokymų programų – Europos Sąjungos fondų pinigus bando pa(į)sisavinti visi, kas tik supranta tų pinigų „lengvumą“.
- Paklausa. Taip, teisingai veikiantis verslas visuomet turi norą augti ir tobulėti. Toks ir turi būti tikrasis siekis (na, baikime skiesti apie „socialinį atsakingumą“, „tvarumą“ ir kitus dalykus, kurių įgyvendinimui, visu pirma – reikalingi pinigai). Tam, kad būtų einama link to siekio – reikalingas tobulėjimas. O tobulėjama tik besimokant. Ar mokymasis vyksta per klaidas, ar per mokymus/seminarus – jau atskiras kiekvieno verslo pasirinkimas. Bet toks poreikis – tikrai yra, kas ir sukuria rinkoje paklausą.
- Verslų savininkai. Iš aukščiau paminėto punkto išplaukia ir šis. Verslo savininkas diktuoja mokymų sąlygas: kas kiek laiko tie mokymai turi vykti, kiek laiko trukti, koks jų tęstinumas ir taip toliau. Žinoma – kai kurias sąlygas pakoreguoja būtent pirmame punkte paminėti ES fondai, bet iš esmės yra būtent taip. Verslininkai nenori, kad jų verslas „stovėtų be darbo“ kol vyksta mokymai ir tai yra suprantama. Tačiau reikia į tai pažiūrėti kaip į elementarią investiciją – juk jeigu gaila investuoti pinigus į augimą, tai tie pinigai gali nustoti augti.
- Vedantieji mokymus. Kaip minėjau praeitame straipsnyje – kartais net nėra svarbus mokymų turinys. Daug didesnę įtaką daro tas (arba – ta), kas veda mokymus. Ir šie žmonės kartais turi nemažą įtaką tiems, kurie priima sprendimus apie mokymų poreikį, trukmę ir pan.
Na štai. Per kelias minutes – labai nesunkiai įvardinau 4 „kaltininkus“. Nors realiai – kaltininkas yra pats žmogus ir jo emocijos. Noras mokytis – pas vienus, noras pinigų (bet kokia kaina) – pas kitus.
Ebbinghauso užmaršties kreivė
Vokiečių filosofas ir psichologas Harmann Ebbinghaus (1850 – 1909) atliko seriją mokslinių eksperimentų ir buvo žmonių atminties galimybių tyrimų pradininkas.
Atkreipkite dėmesį į tyrimo rezultatus: jau po 20 minučių nuo tam tikros informacijos gavimo, žmogus atsimena tik 58%. Praėjus valandai laiko – atsiminimai sumažėja iki 44%. Sekančią dieną – lieka tik trečdalis to, kas buvo perteikta. Po savaitės atsimename tik 25% informacijos, o po mėnesio – vos 21%. Žinant tai – ar galima efektyviai mokytis? Atsimenu, kai vieno seminaro metu paklausiau dalyvių: „o ką Jūs mokėtės su mano kolega praėjusį mėnesį?”. Iš 14 žmonių niekas negalėjo net įvardinti mokymų temos, jau nekalbant apie turinį…
Žiūrint iš mokslinės pusės – pirmasis H. Ebbinghauso tyrimas buvo praktiškai niekinis, kadangi tyrime dalyvavo tik jis pats, tyrimo sąlygas sugalvojo taip pat jis, o pačio tyrimo eigos niekas nestebėjo. Tačiau, bėgant metams, buvo pripažinta, kad Ebbinghauso užmaršties kreivė yra teisinga. Galima tik papildyti užmaršties hipotezę keliais esminiais ir įtaką atminčiai darančiais faktoriais:
- Ankstesnės žinios. Turintieji ankstesnių dėstomo/mokomo dalyko žinių – naują dėstomą informaciją priima kaip „papildomą“ prie jau žinomos ir todėl ją išmoksta bei atsimena lengviau;
- Informacijos svarba. Jei besimokantieji galvos, kad dėstoma informacija yra labai svarbi jų karjerai, pasiekimams ar asmeninio gyvenimo kokybei gerinti – juo labiau jie stengsis viską atsiminti;
- Individualumas. Kiekvienas asmuo yra individualus, todėl ir jų gebėjimas mokytis ir/ar įsisavinti pateikiamą informaciją taip pat bus individualus;
- Patogumas. Kuo geriau asmuo jaučiasi aplinkoje (pvz. mokosi namuose) – tuo didesnė galimybė, kad jis neatsimins to, ką mokėsi. Taip yra dėl to, kad esant „komforto zonoje“ atsiranda papildomi dirgikliai, į kuriuos asmuo reaguoja atlaidžiai ir leidžia savo dėmesiui nukrypti;
- Informacijos poreikis. Prie geresnės atminties ir, atitinkamai – efektyvesnio mokymosi prisideda ir tai, kaip dažnai įsimenamos informacijos prireikia kasdieniame gyvenime;
- Kartojimas. Efektyviausias mokymas(is) būna tuomet, kai informacija yra kartojama.
Pateiksiu Jums dar vieną grafiką:
Štai šis grafikas perteikia kaip reikia efektyviai mokytis. Grįžtant prie Ebbinghauso užmaršties kreivės – ją matome pačiu pirmu numeriu. Joje aiškiai atvaizduotas informacijos išlikimas pirmą dieną. Tačiau… Kreivė pradeda keisti trajektoriją, jeigu informacija yra pakartojama sekančią dieną, paskui – 3-čią dieną; po to – dar 6-tą dieną po pirminio mokymosi. Būtent informacijos kartojimas verčia tą informaciją ne nugrimzti į užmarštį, o išlikti aktualia.
Kaip efektyviai mokyti(s)?
Pradėsiu nuo labai aiškaus ir akivaizdaus fakto: jeigu Jūs (ar Jūsų kolegos/darbuotojai) mokotės kartą per mėnesį – Jūs švaistote savo laiką. Na, kad nebūčiau toks kategoriškas, tai pripažinsiu, jog esu teisus dėl šito 98% atvejų. Išskirtinumų yra visur ir visada.
Prisiminkite mokyklą. Žinau, kai kuriems tai nebus patys maloniausi prisiminimai, bet visgi… Kodėl mes mokame skaičiuoti? Skaityti? Rašyti? Na, gerai… Rašyti tai nelabai daug kas moka, kas puikiai atsispindi socialinių tinklų komentaruose. Bet vis gi – kodėl mes mokame šiuos elementarius dalykus? Kodėl žinome, kad 2+2 yra 4? Kodėl atsimename, kad H2O yra vandens cheminė išraiška, o C2H5OH – spirito? Kai kurie atsimins net Pitagoro teoremą. Žinoma – dauguma tos informacijos mums nebuvo reikalinga, tačiau…
Visą šią elementarią informaciją atsimename, nes buvo mokoma pagal efektyvų modelį – informacija pateikiama dalimis, išskaidyta per tam tikrą laiką ir testuojant žinias (t. y. – skatinant tą informaciją ištraukti iš atminties). Štai ir visa paslaptis! Kad efektyviai mokytis/studijuoti, reikia laikytis elementarių taisyklių:
- Mokytis dalimis. Negalima „perkrauti“ savo smegenų informacijos kiekiu. Jau darėte tai mokykloje 12 metų (kai kurie – 10). Kiek algebros formulių pamenate? O kas yra Australijos sostinė?
- Kartoti tai, ką jau mokėtės. Man, pavyzdžiui, labai pasisekė, kad yra namuose vaikai. Padedant ruošti pamokas (ne darant pamokas už vaikus, o būtent – padedant jas ruošti) – gaunu pasikartoti tai, kas buvo mokoma mokykloje. Ir ko jau tikrai pasiilgau…
- Atliekant neįpareigojančius arba mažai įpareigojančius testus. Kontroliniai, kaip kad būdavo mokyklose, ar egzaminai aukštojoje – nėra tinkamas testavimo apibūdinimas šioje vietoje. Tikrai – šiuolaikiniuose vaikų vadovėliuose yra puikiai iliustruojamas testavimas: nedidelis kiekis klausimų, iš glaustos temos, bet verčia pasukti galvą ir atsiminti.
- Mokytis skirtingas temas vienos mokymosi sesijos metu. Skamba gal ir keistai, tačiau buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurie patvirtino, jog mokantis skirtingų dalykų vienos mokymosi sesijos metu (kaip mokykloje!) – užfiksuota, kad informacijos atgaminimas pakyla net 39%.
- Mokytis ne sausą informaciją, o „pagyvinti“ ir pagrįsti ją pavyzdžiais. Mokymų dalyviai jaučia, kai informacija pateikiama jiems taip, kaip perskaityta kokioje nors knygelėje, o kada yra kalbama apie tikrus, gyvenimiškus pavyzdžius. Ir vertinami tie, kurie tokius pavyzdžius turi.
- Analizuoti informacijos/faktų tikrumą. Ieškokite informacijos šaltinių, kvestionuokite faktų autentiškumą, tikrinkite juos moksliniuose leidiniuose (internetas šiais laikais – praktiškai visagalis). Informacija, pateikiama be klausimų, yra daugiau diktatūra nei informacija. Tiesa gimsta diskusijose, nors tinkamai diskutuoti daugeliui žmonių dar reikia pasimokyti.
Epilogas
Verslo mokymuose/seminaruose esu girdėjęs pareiškimus „mes norėtume mokymus susieti su rezultatu“. Žinoma, prašom, mielai! Tuomet – mokymai bus bent du kartus per savaitę, maždaug tris mėnesius. Čia – jei tikrai norite, jog žmonės išmoktų to, kas jiems dėstoma. Norite momentinio žinių pritaikymo praktikoje? Super! Tuomet – trys dienos paeiliui, už įmonės ribų. Ai, tokio mokymo tipo nefinansuoja ES? Na, čia jau ne mano bėdos. Nes nei ES, nei dar kažkas ir neturi finansuoti visos mokymų kainos. Vieną dieną iš trijų – tikriausiai finansuos. O jei Jums gaila pinigų dar dviems dienoms – tuomet Jums net nėra reikalo augti.
Ir pabaigai – paminėsiu tokį atvejį iš praktikos. Vienas „kolega“ yra pasakęs man:
Žinai, aš tai net nesijaučiu, kad dirbu vesdamas mokymus. Duodu dalyviams krūvą užduočių, jie ten cypauja į komandas suskirstyti, ieško kažkokių sprendimų. Aš pasėdžiu telefone, o tie jaučiasi, kaip labai daug dirbę visą dieną ir rašo puikius mokymų įvertinimus.
Žinau nemažai žmonių, kurie padeda įmonėms ir studentams efektyviai mokytis. Tačiau tokie „lektoriai“, kaip paminėjau aukščiau – yra būtent tas šaukštas deguto medaus statinėje.
Gerb. Arnoldai, viską ką čia rašote labai svarbu ir aktualu mokytojams, bet jie jūsų greičiausiai neskaitys.