50 žilų atspalvių

Ne, šis straipsnis nėra apie tai, ką pagalvojote. Tačiau malonu, kad domitės. Šį kartą, įkvėptas vieno gando, susijusio su rinkimais (kalba ėjo apie tai, kad, neva, vienam kandidatui laimėjus rinkimus vienoje savivaldybėje ir tapus meru, jis atleistų visus, kam virš 40-ies metų), nusprendžiau parašyti straipsnį apie vyresnę mūsų kartą – tuos, kurie jau turi nemažai žilų plaukų, tačiau vis dar dirba.

Nežinau, kaip yra Lietuvoje, tačiau užsienyje – vis labiau plinta galimybė vyresnės kartos darbuotojams dirbti „lanksčiu grafiku”. Ne, nekalbu apie betikslius draudimo poliusų pardavimus už komisinius (atleiskite, tačiau tai – net ne darbas). Kalbu apie normalų darbą, tačiau ne 40-ies darbo valandų savaitę, o 20-24 valandų darbo savaitę. Tai padėtų vyresniems žmonėms ne tik užsidirbti papildomų pinigų, tačiau ir daugiau socializuotis, ko, beje, labai trūksta tarp mūsų laikų „senukų”.

Kaip jau esu rašęs anksčiau – Nedarbingumo rodikliai krenta. Ir toliau kris. Kodėl? Taip vadinama „kūdikių bumo karta“ (gimę nuo 1946 iki 1964, kai po Antrojo Pasaulinio karo buvo masiškai „gaminami“ vaikai) jau keliauja į pensiją. Sekanti karta (vadinama „X karta“, kurią sudaro gimę 1964-1984 metais) – neturi tiek žmonių, kurie galėtų užpildyti į pensiją einančių darbo vietas. Tačiau ir čia dar ne viskas: turime nedėkingus emigracijos iš šalies duomenis, pastoviai mažėjantį šalies gyventojų skaičių ir panašiai. Taigi – „X karta“ ne tik neužpildo atsirandančių darbo vietų, tačiau ir išvyksta į užsienį ir panašiai. Ir sekanti karta – „Tūkstantmečio vaikai“ (gimę nuo 1984 iki 2004 imtinai) nėra turintys pakankamai patirties, kad užpildytų darbo rinkos poreikius. Visą straipsnį apie tai galite paskaityti čia.

Labai įdomius skaičius pateikia Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas: 55-64 metų amžiaus grupėje esančių žmonių užimtumas nuo 2010-ųjų stabiliai augo. O štai 65+ amžiaus grupėje buvo nedidelis sumažėjimas 2013-aisiais, tačiau praėjusiais metais vėl viskas stojo į savo vietas. Trumpai tariant – kad mums ant galvų neužkristų „demografinė bomba” – darbdaviams reikia stengtis išlaikyti vyresnius darbuotojus darbingais (ir dirbančiais) ilgiau.

Žinau, kad mano straipsnius skaito nemažai personalo atrankos specialistų, įmonių savininkų ir panašiai. Taip pat žinau, kad nemažai skaitytojų yra verslininkai (ir verslininkės) ir, spėju, turintys sprendimo galią asmenys savo įmonėse. Apsidairykite aplinkui save – gal turite darbų, kuriuos galėtų atlikti vienas-kitas vyresnio amžiaus asmuo? Gal turėsite darbo netgi dviems? Ne todėl, kad gaila šių žmonių, kurie sėdi namuose ir nieko neveikia. Ne todėl, kad jie nebeturi praktiškai jokios galimybės užsidirbti ir prisidurti prie varganos pensijos. Manau, kad reikia pasistengti todėl, kad esame viena visuomenė, vienos šalies piliečiai ir galime vieni kitiems padėti.

Vyresniojo amžiaus darbuotojai tikrai nėra „kieti” technologijų srityje. Jie negali taip greitai rasti informacijos internete, tačiau… Jie turi vieną dalyką, kurio negalima nupirkti – patirtį. Asmeniškai aš, jeigu turėčiau (pavyzdžiui) automobilių remonto dirbtuves – būtinai pasamdyčiau bent vieną (o gal ir du) pagyvenusius mechanikus. Nuvažiuočiau į kokius garažus, surasčiau sau ten žmogų, kuris garaže dienas leidžia (nes jam tai patinka) ir duočiau jam darbo. Ir, tokiu būdu, atverčiau savo verslui ne tik naujų BMW, Mercedes ir kitų važinėjančių „batareikų” (dėl elektronikos kiekio) remontą, tačiau ir senesnių automobilių taisymo rinką. Pastarieji, beje, dažniau genda ir sutaisomi lengviau.

Galvojantiems sau naują verslo idėją – siūlau įsteigti bent jau interneto svetainę, kurioje būtų skelbiami darbai senjorams, kur nereikia sėdėti visą darbo dieną ir yra būtina (na, bent jau „pageidaujama”) darbo patirtis. Manau, kad tiek verslas, ieškodamas tokių darbuotojų, tiek vyresni žmonės tikrai iš to turėtų naudos. Pasistengę – mes galime vieni kitiems padėti. Tereikia tik noro.

Gero Jums verslo.

Daugiau kaip 20-ies metų darbinė patirtis Lietuvoje ir užsienio šalyse (JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Graikijoje, Vokietijoje), įvairiausiose pareigose. Visi straipsniai rašomi iš asmeninės patirties, dalinantis asmeniniais pastebėjimais, todėl gali būti laikomi ir subjektyvia autoriaus nuomone.
adbanner