Pastaruoju metu Lietuva (ir lietuviai, gyvenantys užsienyje) kalba apie šauktinių kariuomenę, garsiai diskutuoja – reikia ar nereikia to Lietuvai, moterys “matuojasi su vyrais” tam tikrų organų (kurių jos net neturi) dydžiais ir panašiai. O aš nusprendžiau paaiškinti, ką reiškia skirtumas tarp “samdinio” (kuris atlieka viską už pinigus) ir “patrioto” (kuris dirba iš idėjos) versle.

Šiek tiek istorijos

Porą šimtų metų prieš mūsų erą, gyveno toks karvedys, vardu Hanibalas Barka (Hannibal Barca). Na, jis buvo ne šiaip sau “karvedys”, o iki šiol laikomas vienu iš geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Tai žmogus, vadovavęs milžiniškai armijai (daugiau kaip 40,000 karių), nužygiavęs per Alpes iš Ispanijos į Italiją, įsitvirtinęs ten ir nepatyręs didesnio pralaimėjimo daugiau kaip 10 metų. Ir žinote, kas dar įdomu? Jo armijoje nebuvo patriotų. Juos motyvavo asmeninė nauda, nuotykiai ir galimybė plėšikavimo metu pasisavinti grobį. Atsižvelgdamas į savo karių poreikius ir norus, Hanibalas, būdamas tikru lyderiu, suprato, ko reikia kariams ir atitinkamai koregavo savo karinę taktiką bei strategiją, kad patenkinti armiją.

Jeigu Hanibalas būtų kiek blogesnis lyderis, negalėjęs pasiūlyti savo kariuomenei galimybių praturtėti – vieną rytą jis, greičiausiai, būtų prabudęs stovykloje visiškai vienas. Nors, turbūt, iš viso nebūtų prabudęs. Bet dabar – ne apie tai.

Kai Romos kariai (patriotai) užpuolė Šiaurės Afriką, Hanibalas buvo priverstas sekti iš paskos ir ginti gimtąjį kraštą. Tai parodė, kad jis irgi turėjo savyje šiokį-tokį “patriotizmą”. Kas jį, manau, ir susilpnino. Be to, Hanibalas patyrė kariuomenės sumažėjimą, nes Roma pasiūlė jiems didesnius pinigus. Na, taip jau nutinka su samdiniais. Tačiau didžiausias minusas – patriotizmas, pakišo koją vienam geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Jeigu jis nebūtų kreipęs dėmesio į veiksmus Šiaurės Afrikoje – jo kariuomenė ir toliau galėjo šluoti itališką auksą (Italijoje, beje, Hanibalas taip ir nepralaimėjo nei vieno didesnio mūšio per 13 metų). O vėliau – pasukti dar kur nors. Girdėjau, kad Šveicarijoje visai neblogai…

Versle galioja tokios pačios taisyklės. Samdinį labai lengva pasamdyti ir motyvuoti. Jis daro tai, ką daro, ir daro tai už pinigus. Jam nereikia (ir jis nesiekia) pripažinimo. Jam nereikia kažkokių “bonusų”, sveikatos draudimo; jam nereikia įmonės vakarėlių, stalo teniso ir panašiai. Jis pats pasirenka savo gydytojus, pats pasirenka su kuo švęsti, kur švęsti ir kada tai daryti. Jis pats save motyvuoja, nes siekia kuo didesnio “grobio”, konkurentų “triuškinimo” ir savo “asmeninių pajėgumų didinimo”.

Galbūt ironiška, tačiau anksčiau aš buvau patriotas. Visuomet stengiausi padaryti daugiau įmonėms, dirbdavau po 16-18 valandų (tikrai taip), atiduodavau save visą, nes tikėdavau kompanijomis ar jų savininkais. Ir kiekvieną kartą pamatydavau, kad tokios pastangos nėra vertinamos, nėra pastebimos ir niekam neįdomu, ką darai. Dirbdamas tokiais kiekiais, aš strateguodavau kaip karo lauke – ką reikia daryti, kaip tai daryti, kiek tai kainuoja, ir ar iš viso tai daryti. Teko ne kartą matyti, kaip verslininkai priima tikrai blogus sprendimus ir taip nužudo savo verslą. Teko mėnesiais laukti savo atlyginimo ir prašyti darbdavių atlyginimo kaip išmaldos, o ne atlygio už atliktą darbą.

Tačiau tie laikai senokai baigėsi. Dabar, tie, kurie nori mane matyti savo gretose – išsitraukia piniginę. Dabar – aš esu “samdinys”. Kuo aš esu pranašesnis už “patriotą”?

Su samdiniais lengviau dirbti

Dauguma vadovų kaip mano, kad su samdiniais sunku dirbti. Tačiau tai yra greičiau dėl to, kad jie negali susitaikyti su tuo, jog samdiniai dirba taip, kaip jie tai skaito reikalinga: ateina į darbą tada, kai tai yra patogu; niekam per daug neaiškina, ką jie daro; visada sako tai, ką galvoja; labai gerai sutaria su visu kolektyvu (na, beveik visu, išskyrus “patriotus”); niekam neteikia ataskaitų (žinoma – išskyrus tuos, kas moka pinigus) ir taip toliau. Tačiau jie praktiškai visada atlieka savo darbą puikiai. Po labai trumpo laiko tarpo galima pamatyti samdinių darbo rezultatus, suprasti, kas vyksta ir kodėl taip yra. Jie labai greitai nurodo įmonės silpnąsias vietas, pateikia efektyvius problemų sprendimus ir padeda verslui augti. Kai kurie samdiniai specializuojasi “konkurentų triuškinime”, tačiau tai daro daugiau iš asmeninio pasitenkinimo, nei už pinigus. Tai – savotiškas “priedas”, kurį gaunate priimdami samdinį į savo “armiją”.

Jeigu vadovai mato ir supranta tokį požiūrį bei darbo stilių – tai viskas yra labai paprasta ir suprantama: samdinys dirba dėl asmeninės naudos (žr. aukščiau). Ir galimi tik du scenarijai:

  • Samdinio darbas sukuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei yra jo kaina;

arba

  • Verslo vadovai mano, kad samdinys nesukuria pridėtinės vertės arba jo kaina yra per didelė.

Pažiūrėkime į tai iš verslo savininkų perspektyvos: jeigu pas Jus būtų pardavėjas, kuris niekaip nepateisina lūkesčių ir savo kainos – juk atleistumėte jį be jokio sąžinės graužimo, teisingai? Tuomet, kodėl samdinys negali to paties padaryti su Jumis? Kalba neina apie tai, “kas kam labiau reikalingas”. Kalbu apie “man reikia Jūsų verslo tam, kad iš to užsidirbti, o Jūsų verslui reikia manęs tam, kad augti ir tobulėti”. Vieno įdomaus pokalbio metu, manęs paklausė:

– Kodėl jūs visas įmones, su kuriuomis dirbote, įvardinate “klientais”, o ne “darbdaviais”?
– Todėl, kad viskas priklauso nuo požiūrio į darbą ir jo sąlygas: jie, galbūt, žiūri į mane kaip į samdomą darbuotoją, o aš žiūriu į juos, kaip į savo klientus, kurie perka iš manęs mano žinias, patirtį ir paslaugas.

Galbūt aš esu “darbuotojas”, tačiau aš nesu vergas. O tuo labiau – nesu “patriotas”. Todėl, su manimi tikrai paprasta dirbti: aš atlieku darbą, o Jūs – mokate pinigus. Jeigu aš darbo neatlieku – aš darbo nebeturiu. Jeigu Jūs man nemokate – Jūs nebeturite manęs. Kas gali būti lengviau?

Patriotai yra vedini emocijų

Samdinys nenori eiti į Jūsų sūnaus vestuves. Jis nenori kartu vykti žvejoti/medžioti/plaukti baidarėmis ir panašiai. Samdinys nori ateiti į darbą, atlikti jį, suskaičiuoti uždirbtus auksinius ir judėti toliau. Jo motyvacija yra pinigai ir viskas remiasi tik į skaičius. Visai neseniai išgirdau klausimą: “ar galite motyvuoti darbuotojus ne finansinėmis priemonėmis?“. Kadangi klausimą pateikusi įmonė buvo labai nedidelė, aš atsakiau: “tikrai taip. Tik žmonės, kurie moka kitus motyvuoti ne finansinėmis priemonėmis, paprastai, kainuoja tiek, kad pigiau būna skirti finansines motyvacijas“. Žinoma, mano teiginys yra sąlyginis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kalbėjau su nedidele įmone – toje situacijoje jis buvo tinkamas.

Įsivaizduokite, kad Jums reikia samdomo žudiko, o mainais už atliktą darbą, Jūs jam pasiūlote rėmelį su jo nuotrauka ir išgraviruotu užrašu “Metų Žudikas”. Na taip, rėmelis tikrai pigesnis nei, pavyzdžiui, 5,000 € priedas už gerai, greitai ir efektyviai atliktą darbą, mažiausiomis sąnaudomis. Buvo toks atvejis mano istorijoje, kai viena įmonė norėjo įsigyti kelis labai brangius projektorius ir bendra užsakymo suma siekė apie 30,000 litų (tada, kai dar atsiskaitymo valiuta buvo litai). Gavau jiems reikiamus produktus už 18,000 litų, ko pasekoje buvo sutaupyti 12,000 litų, nors įmonė jau buvo pasirengusi mokėti visus 30k, jeigu netyčia nebūčiau nugirdęs pokalbio apie tą įrangą ir įsikišęs. Ar man už tai buvo atsidėkota? Atsakymas: sekančią savaitę aš jau ten nebedirbau. Ir ne, paprastas patapšnojimas per petį ir “šaunuolis” čia netinka. Tik ne samdiniui.

Samdinį motyvuoja skaičiai. Jį motyvuoja tai, kaip atrodo jo atlyginimas ir priedai už (gerai) atliktą darbą. Ir jeigu priedai priklauso nuo to, kaip greitai bus atliktas darbas, kaip kokybiškai jis bus padarytas – joks “patriotas” negali prilygti “samdiniui”.

Samdinių sąlygos

Samdinys praktiškai visada atliks pavestą darbą. Tačiau yra tam tikros sąlygos:

  • Samdinys visada panaudos Jūsų taisykles prieš Jus pačius. Jeigu esate aptarę atlyginimo ir priedų sistemą, dydžius, procentus ir panašiai – jie niekaip negali keistis. Bent jau tikrai ne nuostolingai pačiam samdiniui.
  • Negali būti jokių prašymų “suprasti”, jokio pasigailėjimo. Jeigu Jūsų verslas patiria sunkų metą dėl Jūsų pačių priimtų sprendimų – tai niekaip negali ir neturi įtakoti samdinio atlygio. Net neprašykite, nes atsakymas bus “ne”.
  • Dauguma samdinių yra labai protingi. Jeigu bandysite iškreipti atlygio ir/ar priedų skaičiavimą, gudrauti ir panašiai – mes tai labai greitai suprasime.
  • Samdiniai dirba už pinigus. Niekas nemotyvuoja taip gerai, kaip pinigai.

Sandoris yra labai paprastas: samdinys nužudo vilką (meškų Lietuvoje nebėra), o Jūs mokate už tai pinigus. Jeigu jis neįvykdo iškeltų sąlygų – Jūs turite visas teises nutraukti bendradarbiavimą. Atitinkamai – jeigu pinigai arba medžioklės plotai yra ne tokie, kaip buvo aptarta – samdinys turi lygiai tokią pačią teisę nutraukti “kontraktą”. Yra dar ir savotiškas minusas: “vilkas” gali pasiūlyti daug pelningesnį kontraktą už Jus ir samdinys eis paskui pinigus. Kai kurie samdiniai pasakys Jums, kad taip atsitiks ir suteiks galimybę “perpirkti kontraktą” dar didesne suma, nei “vilkas”. Beje, dar kai kas: jeigu bandysite apgauti samdinį – kitas “kontraktas” gali būti “Jūsų galvai”. Net ir neapmokamas, o atliekamas vien “iš asmeninio pasitenkinimo”.

Ir jeigu viskas, ką galite pasiūlyti samdiniui, yra “patapšnojimas per petį, aukso spalvos dažais purkštas rėmelis ir rankos paspaudimas” – tuomet tikrai nesuprantate, ką bandote pasamdyti.

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašome įrašyti savo komentarą
Įrašykite savo vardą