Kaip nuvaryti elektroninę parduotuvę į bankrotą

Teisėtai. Įdomu, ar ne? Ir čia tikrai nekalbėsiu apie tai, kaip specialiai subankrotinti savo įmonę, už ką grėstų net baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 209 straipsnį – Nusikalstamas bankrotas.

Ne. Šiandien kalbėsiu apie tai, kaip (turint pinigų) į bankrotą nuvaryti praktiškai bet kokią elektroninę parduotuvę. Teisėtai. Įsivaizduojate? Kokie 90 procentų konkurentų bankrutuoja. Kaip pagerėtų Jūsų verslas? Žinoma, būtų begalinis stresas, nes toks pats modelis galėtų būti pritaikytas ir Jūsų verslui, bet apie viską – nuo pradžių…

Įstatymai

Visu pirma – pradėkime nuo to, kad labai didelė dalis prekiaujančių internetu net nežino, kokiais įstatymais ir teisės aktais yra paremta jų veikla. Net dabar, jeigu įvesite į Google paieškos frazę „Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės“ – gausite krūvą rezultatų iš elektroninių parduotuvių, kurios savo „taisyklėse“ nurodo, jog vadovaujasi būtent šiuo poįstatyminiu teisės aktu. Kaip ir viskas aišku, ir teisinga, ar ne? Ne!

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės” buvo atšauktos nuo 2014-06-13 ir nebegalioja.

Jau matau elektroninių parduotuvių savininkų akis, kurios po truputį lipa iš akiduobių ir šliaužia per stalą monitoriaus link: Tai kas reglamentuoja elektroninės prekybos veiklą?!

Na, tam yra du teisės aktai, kurie tai apibrėžia:

  1. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas
    Šeštoji knyga „Prievolių Teisė“. Šioje dalyje yra keli straipsniai, kurie yra tiesiogiai susiję su prekyba internetu, tačiau prie jų grįšime kiek vėliau;
  2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas (2014-07-22) dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo ir pačios Mažmeninės prekybos taisyklės.

Pradėkime nuo pabaigos, nes jeigu eisime nuo pradžių, tai Jūs galite pasiklysti ir straipsnis taps bereikšmis. Mažmeninės prekybos taisyklių 25 punktas puikiai nurodo, kas reglamentuoja prekybą internetu ir jo pagalba įsigytų prekių grąžinimą – Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. Šaunu. Todėl, Mažmeninės prekybos taisykles paliksime ramybėje ir neapkrausime sau galvos tuo, kas mums visiškai neaktualu. Jeigu internetinėje prekyboje vadovaujatės jomis – Jūsų bėdos. O bėdos, įsikišus VTAT, gali tapti labai didelės.

Dabar, panagrinėkime LR CK straipsnius, kurie yra aktualūs prekybai internetu. Tokie yra penki:

  1. 6.2281 straipsnis. Vartojimo sutarties samprata ir kitos sąvokos
  2. 6.2287 straipsnis. Vartotojų teisė į informaciją, kai sudaromos nuotolinės sutartys ir ne prekybos patalpose sudaromos sutartys
  3. 6.2288 straipsnis. Nuotolinės sutartys
  4. 6.22810 straipsnis. Vartotojų teisė atsisakyti nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties
  5. 6.22811 straipsnis. Sutarties atsisakymo teisinės pasekmės

Ir štai čia, mielieji, prasideda linksmybės.

Spragos

Kaip sakoma teisėje: „kiekvienam įstatymui yra apstatymas„. Tik su mūsų įstatymais – to apstatymo visiškai nereikia. Patys įstatymai sudaryti taip, kad „viskas legalu ir teisėta“.

Paimsiu paprastą (ir, greičiausiai, labiausiai įprastą) elektroninės prekybos kompiuteriais ir jų dalimis scenarijų, kuriame dalyvauja:

  • Asmuo A – pirkėjas, fizinis asmuo (taip, būtent fizinis ir tuojau paaiškinsiu, kodėl), siekiantis įsigyti produktą iš pardavėjo;
  • Asmuo B – pardavėjas, fizinis arba juridinis asmuo. Neturintis prekės pas save, dirbantis perpardavimo principu (gavau užsakymą – nupirkau ir nusiunčiau klientui);
  • Asmuo C – didmenininkas/tiekėjas, fizinis arba juridinis (greičiausiai – pastarasis), tiekiantis prekes, jas gaminantis, atstovaujantis prekės ženklą regione ir pan.

Taigi – šioje „operacijoje“ dalyvauja trys šalys. Ir schema veikia labai paprastai – A užsisako prekę pas B, B užsako/nuperka prekę pas C ir pristato ją A. Viskas gražu ir taip vyksta didžiojoje daugumoje prekybos internetu atvejų. Beje, neapsigaukite – žemiau pateikta schema gali būti pritaikyta praktiškai bet kuriam verslui, ne tik IT technikai ir komponentams!

O dabar – pažiūrime, ką rašo įstatymai:

6.2281 straipsnio (Vartojimo sutarties samprata ir kitos sąvokos) 2-ojoje dalyje paaiškinta:

[quote_box_center]Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. [/quote_box_center]

Tai, mūsų schemoje – Asmuo A.

To pačio straipsnio 3-ojoje dalyje paaiškinta:

[quote_box_center]Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.[/quote_box_center]

Taigi, mūsų schemoje, tai yra Asmuo B.

Pastabesni, iš karto paklaus – „o kur Asmuo C„? Na… nėra. Nebuvo ir jau negaliojančiuose įstatymuose, nėra ir dabartiniuose. Tikiuosi, kad po šio straipsnio – atsiras.

Schema

Tad kaip veikia legalus (konkurentų) privedimas prie bankroto? Tam reikia įsigilinti į įstatymus ir pačią prekybos internetu eigą:

Pradėkime nuo to, kad kiekvienos elektroninės parduotuvės savininkai yra įstatymiškai įpareigoti skelbti savo įmonės ar asmeninius rekvizitus viešai, būtent e-prekybai skirtame puslapyje. Mačiau uždarbis.lt forumuose ne vieną temą su tokiu klausimu, todėl iš karto atsakau į jį įstatymiškai:

6.2287 straipsnio (Vartotojų teisė į informaciją, kai sudaromos nuotolinės sutartys ir ne prekybos patalpose sudaromos sutartys) 1 dalies (Prieš sudarydamas nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudaromą sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui šią informaciją) 2 punktas (duomenys apie verslininką (vardas ir pavardė ar pavadinimas, juridinio asmens teisinė forma)) ir 3 punktas (verslininko buveinės adresas, telefono ryšio, fakso numeriai ir, jei turi, elektroninio pašto adresas, kuriais vartotojas gali susisiekti su verslininku, adresas, kuriuo vartotojas gali pateikti skundus, ir, jeigu reikalinga, duomenys apie verslininką, kurio vardu veikiama (vardas ir pavardė ar pavadinimas, buveinės adresas)) numato privalomą ir aiškų tokių duomenų paskelbimą.

Grįžkime prie „schemos“:

Asmuo A susiranda internete elektroninę parduotuvę (kurioje nurodyti visi privalomi rekvizitai) ir nusprendžia įsigyti kažkokią prekę. Kadangi šioje schemoje Asmuo A yra labai nesąžiningas verslininkas ir nori „nuvaryti konkurentus į bankrotą“, jis elgiasi kiek kitaip, nei įprasta. Elektroninėje parduotuvėje pasirenkamos pačios blogiausios prekės (kitaip vadinamos „nelikvidu„). O jeigu jos dar ir sveria žvėriškai – iš viso nuostabu. Ir užsisakoma tokių prekių… už kokius 10 procentų metinės tos e-parduotuvės apyvartos. Imkime kaip pavyzdį – užsakymo suma yra 20,000 litų. Atsižvelgiant į tai, kad kaip pavyzdį naudojame IT technikos ir jos komponentų verslą – pelningumas šiame rinkos segmente yra apie 3-4 procentus. Matematika čia gaunasi paprasta:

  1. Asmuo A užsisako (kaip fizinis asmuo) prekių (niekam nereikalingų) už 20,000 litų;
  2. Asmuo B tų prekių pas save neturi ir kreipiasi į Asmenį C, kad jas gautų;
  3. Asmuo B dirba su Asmeniu C jau kurį laiką ir turi mokėjimo atidėjimo sutartį, todėl (greičiausiai) gauna prekes iš sandėlio su atidėjimu (t. y. – nereikia už jas mokėti iš karto). O jeigu ir neturi tokios sutarties – į e-parduotuvės sąskaitą ką tik įkrito 20,000 litų;
  4. Asmuo B nuvyksta pas Asmenį C, pasiima prekes ir išsiunčia jas Asmeniui A;
  5. Asmuo A išpakuoja visas prekes, leidžia joms parinkti dulkes kurį laiką (sakykim – 12 dienų) ir… grąžina Asmeniui B ne jokio paaiškinimo ir su pareikalavimu grąžinti sumokėtus pinigus;
  6. Asmuo B kreipiasi į Asmenį C dėl prekių grąžinimo ir…

Štai čia – STOP! Dabar trumpam grįžkime prie straipsnio pradžios ir LR CK 6.2281 straipsnyje nurodytų sąvokų. Atsimenate, kad ten nebuvo Asmens C? Nebuvo, nes Asmuo C – juridinis (verslininkas). Ir Asmuo B – taip pat „verslininkas“ (nes perka prekes ne sau, o pardavimui). O tokie santykiai (verslas-verslui, arba B2B) yra atskirais įstatymais nereglamentuoti. Juos reglamentuoja tik šalių tarpusavio sutartys. Ir tokio dalyko, kaip kokybiškų prekių grąžinimas tose sutartyse… nėra. O mūsų taip mylimo ir gerbiamo Civilinio Kodekso straipsniai, apibrėžiantys elektroninę prekybą, taikomi tik tarp pirkėjo ir verslininko.

Remiantis galiojančiais įstatymais – Asmuo B privalo grąžinti Asmeniui A ne tik pinigus už prekes, tačiau ir už pristatymą sumokėtus pinigus. Tai numato 6.22811 straipsnio (Sutarties atsisakymo teisinės pasekmės) 2 dalis:

[quote_box_center]Verslininkas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kurią jis gavo vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įskaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas. Grąžindamas vartotojui visas sumokėtas sumas, verslininkas turi naudoti tokį pat mokėjimo būdą, kokį naudojo vartotojas mokėdamas verslininkui, nebent vartotojas aiškiai sutiko dėl kitokio būdo ir jeigu vartotojas nepatiria jokių kitų papildomų išlaidų.[/quote_box_center]

Šioje vietoje tampa aišku, kodėl Asmuo A, šioje schemoje, žiūri ir į prekių svorį (nors tai – nėra būtina).

Šios schemos (ar „operacijos“) pasekoje Asmuo A turi savo pinigus, Asmuo C pardavė nelikvidą, o Asmuo B – neturi pinigų ir sėdi su prekėmis, kurios niekam nereikalingos. Ir, greičiausiai, jau ieško bankroto administratoriaus.

Išvados

Tokią schemą galima taikyti praktiškai bet kuriam elektroninės prekybos verslui. Yra tik kelios išimtys, kurias numato LR CK 6.22810 straipsnio (Vartotojų teisė atsisakyti nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties) 2 dalis:

Vartotojo teisė atsisakyti nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties netaikoma šioms sutartims:

1) paslaugų sutartims, pagal kurias paslaugos vartotojui visiškai suteiktos, jeigu prieš paslaugų teikimą buvo gautas vartotojo aiškus sutikimas ir pripažinimas, kad jis neteks teisės atsisakyti sutarties, kai verslininkas visiškai įvykdys sutartį;

2) sutartims, pagal kurias parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų kaina priklauso nuo finansų rinkos svyravimų šio straipsnio 1 dalyje nustatytu sutarties atsisakymo laikotarpiu;

3) sutartims dėl pagal specialius vartotojo nurodymus pagamintų prekių, kurios nėra iš anksto pagamintos ir kurios gaminamos atsižvelgiant į vartotojo asmeninį pasirinkimą ar nurodymą, arba dėl prekių, kurios yra aiškiai pritaikytos vartotojo asmeninėms reikmėms;

4) sutartims dėl greitai gendančių prekių ar prekių, kurių galiojimo laikas yra trumpas;

5) sutartims dėl supakuotų prekių, kurios buvo išpakuotos po pristatymo ir kurios yra netinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių;

6) sutartims dėl prekių, kurios po pristatymo dėl savo pobūdžio neatskiriamai susimaišo su kitais daiktais;

7) sutartims dėl alkoholinių gėrimų, kurių kaina nustatyta sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ir kurie pristatomi po trisdešimt dienų nuo sutarties sudarymo, o tikroji gėrimų vertė priklauso nuo rinkos svyravimų;

8) sutartims, sudarytoms vartotojui pateikus verslininkui konkretų prašymą dėl šio atvykimo tam, kad būtų atlikti skubaus remonto ar priežiūros darbai. Jeigu šiuo atveju verslininkas suteikia daugiau papildomų paslaugų, negu vartotojas konkrečiai nurodė, arba parduoda daugiau papildomų prekių, negu būtina remonto ar priežiūros darbams atlikti, toms papildomoms paslaugoms ar prekėms taikoma teisė atsisakyti sutarties;

9) sutartims dėl supakuotų vaizdo ar garso įrašų arba supakuotos programinės įrangos, kurie buvo išpakuoti po pristatymo;

10) sutartims dėl laikraščių, periodinių leidinių ar žurnalų pristatymo, išskyrus sutartis dėl šių leidinių prenumeratos;

11) sutartims, sudarytoms viešajame aukcione;

12) sutartims dėl apgyvendinimo, prekių vežimo, automobilių nuomos, viešojo maitinimo ar laisvalaikio paslaugų, jeigu sutartyje nustatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis;

13) sutartims dėl skaitmeninio turinio teikimo, jeigu skaitmeninio turinio teikimas buvo pradėtas vartotojui iš anksto aiškiai sutikus ir pripažinus, kad dėl to jis praras teisę atsisakyti sutarties.

Štai tokios tokelės, mieli verslininkai. Jeigu galvojote, kad internetinis „perku-parduodu“ verslas yra lengvas, niekaip neapribotas ir jame lengviausi pinigai – labai (net LABAI) klystate. Turint noro, laiko ir pinigų – galima į bankrotą nuvaryti praktiškai bet kurią elektroninę parduotuvę, užsiimančią tarpininkavimu. Taip, iš Kinijos siunčiamomis prekėmis ši schema taip pat puikiai tinka. Ir jeigu Lietuvoje dar galite bandyti susitarti su Asmeniu C dėl grąžinimo (na, nors vieną kartą) – tai su kiniečiais, bijau, tai tikrai nepralįs.

Sėkmės versle.

Daugiau kaip 20-ies metų darbinė patirtis Lietuvoje ir užsienio šalyse (JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Graikijoje, Vokietijoje), įvairiausiose pareigose. Visi straipsniai rašomi iš asmeninės patirties, dalinantis asmeniniais pastebėjimais, todėl gali būti laikomi ir subjektyvia autoriaus nuomone.