Ilgai galvojau, kaip pavadinti šį straipsnį… Praėjo beveik 4 metai nuo mano paskutinio straipsnio paskelbimo šioje svetainėje, tačiau tai tikrai nereiškia, kad taip ilgai galvojau pavadinimą. 😀 Pauzė nereiškė, kad aš nebedirbu, nebeturiu kuo pasidalinti su skaitytojais ir/ar tapau neveiksnus. Matyt, ta pauzė buvo būtina, kad galėčiau pateikti Jums dar daugiau kokybiško turinio. Atsiprašau Jūsų, kad buvau prapuolęs. Atsiprašau ir tų, kuriuos tokia mintis nudžiugino. Aš grįžau…

Prieš išleisdamos spuoguotus paauglius į gyvenimą, mokyklos (o kolegijos ir universitetai – mažiau spuoguotus jaunuolius) išmoko juos įvairiausių dalykų: kur yra Uganda; kokiais metais gimė Napoleonas ir tai, kad a2+b2=c2 yra Pitagoro teorema (tiesa, aš vis dar laukiu to momento gyvenime, kai teks ją panaudoti).

Jaunimas (paaugliai ir jaunuoliai/-ės) išeina į „suaugusiųjų gyvenimą“ nežinodami elementarių dalykų – kaip atkimšti užsikimšusią kriauklę; kaip kovoti už savo teises; kaip taupyti pinigus ir mokėti analizuoti išlaidas, ir t. t. Tačiau norėčiau, kad į mokymų programas būtų įtrauktos dar bent kelios temos. Tam atvejui, jeigu mokiniams/studentams tektų netyčia kažkur įsidarbinti ar pradėti savo verslą:

Gramatika netampa „nebesvarbi“ po valstybinės ir/ar užsienio kalbos egzamino

Gramatika yra ne tik svarbi – komunikacijoje ji yra tiesiog mirtinai būtina. Nepatikėsite, bet tarp jei ir jai tikrai yra skirtumas! Tarp pone ir ponia – taip pat didelis skirtumas. Nes tikraj žeuru skaititi tokius tekstus.

Ir tai galioja ne tik lietuvių kalbai. Štai, pavyzdžiui, baudžiamoji byla Ispanijoje: šuolių su virve (bungee jumping – angl., tįstinis – lietuviškai, pagal VLKK rekomendaciją. LOL) instruktorius buvo nuteistas už nužudymą dėl neatsargumo, kai nepakankamai gerai mokėjo anglų kalbą ir taip neaiškiai ištarė britų turistei „no jump“ (nešok, bet netaisyklinga anglų kalba), kuri suprato tai kaip „now jump“ (dabar šok). Rezultatas – visiškai nereikalinga mirtis. Istorija nelabai juokinga, tačiau labai „į temą“.

Taškai su kableliais ir kiti skyrybos ženklai taip pat neišėjo iš mados. Nemažai verslų yra patyrę didelius nuostolius vien dėl ne vietoje sutartyje padėto kablelio. Dar galime paminėti ir nosines žodžiuose. O jei sujungti kelias klaidas į vieną sakinį ar net kelis žodžius, tai gaunasi geri „perliukai“:

  • suvalgykime senelį“ vietoje „suvalgykime, seneli„;
  • parduodu vaika lova kaina 300“ ir pan.

Gramatikos žinios būtinos ne vien komunikuojant tarp verslų ar su klientais. Klaidos rėžia akį net ir vidinėje įmonės komunikacijoje.

Taip, net ir tuomet, kai esate tos įmonės vadovas/savininkas. Gal galite skirti keletą šimtų per mėnesį ir pasisamdyti bent jau lietuvių kalbos filologijos studentą (-ę), kad tinkamai redaguotų Jūsų vidinės (ir ypač – išorinės) komunikacijos tekstus.

Verslas – verslui (B2B) labai skiriasi nuo verslas – vartotojui/klientui (B2C)

Yra toks 1994 m. lapkričio 10 d. priimtas įstatymas Nr. I-657, kuris vadinasi Vartotojų Teisių Apsaugos Įstatymas. Net neabejoju, kad esate ne kartą girdėję ir apie VTAT (Vartotojų Teisių Apsaugos Tarnybą) – įstaigą, kuri užtikrina, jog minėtojo įstatymo yra laikomasi. Dar yra Konkurencijos Tarnyba, teismai ir t. t.

Vartotojų (klientų) teisės yra labai plačiai apsaugotos nuo verslo piktadarysčių. Jie gali grąžinti įsigytas prekes (tam tikrais atvejais – net ir be paaiškinimo). Jų asmeniniai duomenys privalo būti labai saugomi. Jie turi sutikti su marketingo nuostatomis ir puikiai suprasti, kad užsisakė šlamšto į savo elektroninio pašto dėžutę. Jie turi tiek apsaugos, kiek neturi agorafobikas savo namuose. Tačiau…
Jau esu rašęs apie tai prieš beveik 4 metus (ir niekas tame fronte nepasikeitė. Tik Seimas) – vartotojų teisių gynimas neveikia, kai kalbama apie dviejų juridinių asmenų (verslų) santykius. Jeigu Jūsų valdoma įmonė nusipirko iš kitos įmonės kompiuterinę techniką – tai technikai nebebus taikomas Europos Sąjungos šalyse privalomas 24 mėnesių garantinis terminas, nes techniką pirko juridinis, o ne fizinis asmuo. Įsiskaitykite į tai dar kartą:

kaip verslas – Jūs neturite tokių teisių, kokias turite kaip paprastas žmogus.

Greičiausiai, taip yra dėl to, kad „pagal nutylėjimą“ manoma, jog Jūs, kaip verslo savininkas ar jo atstovas, esate pakankamai žinantis įstatymus (jei jau turite savo verslą). Jūs – jau „suaugęs“ ir „pasirengęs tikriems iššūkiams“. Preziumuojama, kad Jūs pasinaudojote profesionaliais patarimais iš teisės, teisių, išlaidų, pajamų, žmogiškųjų išteklių, pirkimų, pardavimų, marketingo ir kitų specialistų. Ir tai – daug rimtesnis dalykas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Perėjimas nuo „paprasto žmogaus“ iki „verslininko“ yra panašus į pirmas maudynes vandenyne. Be pripučiamo gelbėjimosi rato. Ai, tiesa… Pamiršau pasakyti, kad ten yra ryklių.

Ir svarbiausia: skaitykite sutartis!

Ne tik skaitykite kiekvieną žodį. Privalote suprasti absoliučiai viską, ką perskaitėte. VIS! Jei nesuprantate – nededate jokio parašo. Net tokio, kuris pažymėtų, jog nesuprantate. Kreipiatės į teisininkus, kurie paaiškins.

Aukščiau minėta sąlyga taikoma:

  • Sutartims;
  • Sąlygoms;
  • Priedams prie sutarčių;
  • Nutartims;
  • Viskam.

Patikėkite – Jūs negalite sau leisti ne teisininko. Jūs negalite sau leisti neskaityti (arba dar blogiau – nesuprasti) dokumentų.

Ir pabaigai – iššūkis: kiek rasite klaidų šiame straipsnyje? Pasisakykite komentaruose.

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašome įrašyti savo komentarą
Įrašykite savo vardą